Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Juodai baltas laimėjimas

Tą vakarą mes vėl žaidėme šaškėmis. Po paskutinio jo pralaimėjimo, kurį palydėjo mažas mažojo nervų antplūdis, porą savaičių to nedarėme. Vakarai buvo laisvi. Tačiau tą vakarą jis pats pasiūlė žaisti.

- Tavo eilė, - tarė mažasis, padaręs savo ėjimą.
Negalvodama pastūmiau baltą šaškę vienu langeliu aukščiau. Deivis atsakė tuo pačiu. Vienu ėjimu nukirtau dvi juodąsias. Jis kiek susinervino. Nustebau, kad šįkart, pamatęs, jog gresia pralaimėjimas nenuėjo šalin, bet šyptelėjo man.
- Dabar aš žaisiu baltomis, - apsuko lentą.

Tą vakarą jis laimėjo. Ir taip, jis nusižengė žaidimo taisyklėms, tačiau kas vakarą žaisdama šaškėmis mokau jį žaisti gyvenimu. Stengtis, nepasiduoti, mokėti laimėti ir mokėti pralaimėti. Jis to nemoka, tačiau jau išmoko vieno: kai matai, jog nepasiseks, keisk planą, bet nepasiduok.

(Ir didžiuokis savimi, nes bandei, o bando tik stiprieji. Šypt.)
Ner.

Komentarai

  1. Mintis yra. Taip pat labai verčiantis susimąstyti tekstukas. Man patiko :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nors trumpa, tačiau tikrai yra į ką žiūrėt ir džiaugtis jog nuostabus kūrinys. Net užsirašiau vieną iš jo frazę - paskutinę :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vau, esi pirmoji, kuriai pasirodė, jog mano parašytą frazę reikėtų net užsirašyti.. Jaučiuosi ypatingai. Dėkoju.

      Panaikinti
  3. Labai įkvepiančiai, patinka man tokie įrašai.. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O man patinka skaitytojai, kuriuos gebu įkvėpti. Ačiū Tau, kad skaitai, kad esi.

      Panaikinti
  4. Labai patiko!
    Skaitau ir skaitau vis iš naujo...
    Nes kad ir trumpai, bet prasmingai.
    Labai laukiu kito įrašo!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pritariu panelei, teigiančiai, kad verta užsirašyti Tavo mintį. Tik aš patikslinčiau:Tave verta ir būtina cituoti visą. Visas mintis, visus žodžius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Akvile, Nuostabioji, verti mane rausti kartu su savo mintimis. Dėkui!

      Panaikinti
  6. Neringa, dar nebuvo tokio Tavo teksto, kuris man nepatiktų. O šis... Šis man neapsakomai patiko ir priminė tiek daug, kad jis vertas ne tik išsirašyti. Pasikabint ant sienos. Į užrašų knygutę. Cituoti. Mėgautis. Žinai, jis man primena tuos visokius genialius pamokančius pasakojimus, kuriuos talpina "Psichologijos" svetainėje. Tikrai. Genialu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vau. Jaučiuosi pakylėta. Ačiū. Be galo, be krašto.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …