Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Žmonės, būkime žmonėmis.

Šįvakar sėdėjau ant palangės atsidariusi langą ir prigauta to begėdžio liūdesio, kuris neleido aplink save matyti nieko gražaus, visiškai nieko, stebėjau po sodą lakstančius vaikus: brolį ir pusbrolį. Jie maži, bet kupini jėgų bėgiojo po žolę, bet staiga sustojo. Mano mažasis princas tarė:

-          - Ei, radau tą spygliuotą žolę! Pažiūrėk! Aš tikrai ją radau!

Jo balse buvo tiek daug laimės, tiek daug tikros, tyros laimės vien dėl to, kad pamatė spygliuotą žolę. Suprantate? Usnė, toji žolė su spygliais, dovanojo jam laimės, sukėlė džiaugsmą, privertė šypsotis.. Tuomet supratau, ko man trūko. Ne, ne žolės su spygliais, o supratimo, kad ir maži dalykai gali dovanoti laimę, nereikia laukti, kol dideli, dvikojai padarai ją dovanos. Taip, taip, aš tai jau senokai buvau supratus, tačiau per visas tas duobes savo kelyje ėmiau ir pamiršau, ką reiškia šypsotis dėl visiškai nieko..

Išties to supratimo kruopelytės trūksta ne vien man. Jos trūksta visiems aplink mane. Ir gaila žiūrėti į  tokią žmoniją, bet mes jau tokie, o gal galėtume pasikeisti? Na, gal..? Norėčiau, kad žmonės būtų visai kitokie. Juk būtų šaunu, tiesa? Nebūtų tokie pikti, susiraukę, nedraugiški, liautųsi bambėję, skubėję..  Ne visai, to norėti jau būtų per daug, tačiau bent šiek tiek. Žmonės galėtų būti bent truputėlį žmogiškesni. Įsivaizduokim žmones, kurie, pradėjus lyti, bėga į lauką ir pradeda taškyti balas. Arba žmones, kurie kasryt pabunda su plačia plačia šypsena ir džiaugiasi dar vienu rytu. Žmones, kurie giliai įkvepia oro ir leidžia sau bent akimirką pasidžiaugti tuo, kad oras užpildo visas jo kūno kerteles. Net ir pačias slapčiausias vietas, net ir širdis prisipildo gaivos, kuri leidžia jausti amžiną pavasarį joje. Pabandykim įsivaizduoti žmones, kurie džiaugiasi dangaus mėlyne ir šviečiančia saule, kurie leidžia sau pakelti akis į viršų ir mėgautis tuo. Nuoširdžiai mėgautis tuo, kad mato dangų, mato saulę! Žmones, kurie žvelgia geromis akimis, daro gerus darbus už ačiū, juokiasi iš visai nejuokingo pokšto, juokiasi todėl, kad juokas ilgina gyvenimą, kad juoktis gera. Žmones, kurie išklauso dar ir dar kartą tą patį per tą patį, kurie myli tam, kad mylėtų, kurie neišeina, nes jiems žema išeiti, jie pasilieka, jie atleidžia, jie pamiršta ir gyvena vėl. Leiskime sau įsivaizduoti žmones, kurie mojuoja paukščiams: ir tiems, kurie sako kar-kar, ir tiems, kurie raižo dangų su galingais motorais.. O gal net ir žmones, kurie stebisi vaivorykšte, skaičiuoja jos spalvas ir slapta pagalvoja, kur jos pradžia? Juk įsivaizduoti galime daug ką, tiesa? Tam ribų nėra. O jei ir yra, aš jas ištrinsiu. Leiskime sau įsivaizduoti žmones, kurie visai nepanašūs į dabartinius, kurie yra kaip vaikai. Leiskime sau įsivaizduoti, leiskime sau tapti tokiais.

Būkim tokie, koks yra manasis Žibučiukas, kokia pažadu būti ir aš.  Pažadu būti tokia, kokia buvau. Ir ne prieš tūkstantį metų, o visai neseniai. Tiesiog laiminga. Kaip vaikas. Na, mergaitė.

Šypsenos, mielieji, šypsokimės. Tai kitokių žmonių savybė,

Ner. 

Komentarai

  1. Anonimiškas24/4/14 15:45

    Wow, tikrai kažkas tokio, ko reikia. Nuostabiai tu čia! Labai labai patiko <3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tu nuostabiausias Čiobreli,(tik taip norisi į Tave kreiptis)
    Tavo kiekvienas įrašas mane nudžiugina. Priverčia susimąstyti, pastebėti mažas gyvenimo smulkmenas, kurios ir daro gyvenimą žavingu. Ačiū Tau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man džiugu, jog mano įrašai moko pastebėti smulkmenas. Jose tiek daug grožio! Nereikia man dėkoti, tikrai. Man malonu, man labai malonu. Tai aš Tau dėkoju!

      Panaikinti
  3. Anonimiškas9/7/14 10:41

    Kai paskaitau tavo įrašus mano gyvenimas po truputį švinta, jis gražėja, pradedu matyti kitaip, atradau gyvenimo džiaugsmą... Myliu tave kaip žmogų. Jai visi pasaulio žmonės paskaitytų šį įrašą, manau jie pakeistų gyvenimą ir būtų pasaulis kitoks, kaskart kai pagalvoju, kad gyvenime blogai, tai iškart prisimenu tave ir tavo įrašus, tuoj pat pas mane atsiranda šypsena :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip keistai malonu, kai žmogus jam sunkiomis akimirkomis prisimena mane ir mano įrašus. Tai nepakartojama. Labai norėčiau, jog Tavo veidą visuomet puoštų šypsena. Ačiū Tau! :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …