Žmonės, būkime žmonėmis.

trečiadienis, balandžio 23, 2014

Šįvakar sėdėjau ant palangės atsidariusi langą ir prigauta to begėdžio liūdesio, kuris neleido aplink save matyti nieko gražaus, visiškai nieko, stebėjau po sodą lakstančius vaikus: brolį ir pusbrolį. Jie maži, bet kupini jėgų bėgiojo po žolę, bet staiga sustojo. Mano mažasis princas tarė:

-          - Ei, radau tą spygliuotą žolę! Pažiūrėk! Aš tikrai ją radau!

Jo balse buvo tiek daug laimės, tiek daug tikros, tyros laimės vien dėl to, kad pamatė spygliuotą žolę. Suprantate? Usnė, toji žolė su spygliais, dovanojo jam laimės, sukėlė džiaugsmą, privertė šypsotis.. Tuomet supratau, ko man trūko. Ne, ne žolės su spygliais, o supratimo, kad ir maži dalykai gali dovanoti laimę, nereikia laukti, kol dideli, dvikojai padarai ją dovanos. Taip, taip, aš tai jau senokai buvau supratus, tačiau per visas tas duobes savo kelyje ėmiau ir pamiršau, ką reiškia šypsotis dėl visiškai nieko..

Išties to supratimo kruopelytės trūksta ne vien man. Jos trūksta visiems aplink mane. Ir gaila žiūrėti į  tokią žmoniją, bet mes jau tokie, o gal galėtume pasikeisti? Na, gal..? Norėčiau, kad žmonės būtų visai kitokie. Juk būtų šaunu, tiesa? Nebūtų tokie pikti, susiraukę, nedraugiški, liautųsi bambėję, skubėję..  Ne visai, to norėti jau būtų per daug, tačiau bent šiek tiek. Žmonės galėtų būti bent truputėlį žmogiškesni. Įsivaizduokim žmones, kurie, pradėjus lyti, bėga į lauką ir pradeda taškyti balas. Arba žmones, kurie kasryt pabunda su plačia plačia šypsena ir džiaugiasi dar vienu rytu. Žmones, kurie giliai įkvepia oro ir leidžia sau bent akimirką pasidžiaugti tuo, kad oras užpildo visas jo kūno kerteles. Net ir pačias slapčiausias vietas, net ir širdis prisipildo gaivos, kuri leidžia jausti amžiną pavasarį joje. Pabandykim įsivaizduoti žmones, kurie džiaugiasi dangaus mėlyne ir šviečiančia saule, kurie leidžia sau pakelti akis į viršų ir mėgautis tuo. Nuoširdžiai mėgautis tuo, kad mato dangų, mato saulę! Žmones, kurie žvelgia geromis akimis, daro gerus darbus už ačiū, juokiasi iš visai nejuokingo pokšto, juokiasi todėl, kad juokas ilgina gyvenimą, kad juoktis gera. Žmones, kurie išklauso dar ir dar kartą tą patį per tą patį, kurie myli tam, kad mylėtų, kurie neišeina, nes jiems žema išeiti, jie pasilieka, jie atleidžia, jie pamiršta ir gyvena vėl. Leiskime sau įsivaizduoti žmones, kurie mojuoja paukščiams: ir tiems, kurie sako kar-kar, ir tiems, kurie raižo dangų su galingais motorais.. O gal net ir žmones, kurie stebisi vaivorykšte, skaičiuoja jos spalvas ir slapta pagalvoja, kur jos pradžia? Juk įsivaizduoti galime daug ką, tiesa? Tam ribų nėra. O jei ir yra, aš jas ištrinsiu. Leiskime sau įsivaizduoti žmones, kurie visai nepanašūs į dabartinius, kurie yra kaip vaikai. Leiskime sau įsivaizduoti, leiskime sau tapti tokiais.

Būkim tokie, koks yra manasis Žibučiukas, kokia pažadu būti ir aš.  Pažadu būti tokia, kokia buvau. Ir ne prieš tūkstantį metų, o visai neseniai. Tiesiog laiminga. Kaip vaikas. Na, mergaitė.

Šypsenos, mielieji, šypsokimės. Tai kitokių žmonių savybė,

Ner. 

Tau gali patikti

6 komentarai (-ų)

  1. Anonimiškas24/4/14 15:45

    Wow, tikrai kažkas tokio, ko reikia. Nuostabiai tu čia! Labai labai patiko <3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tu nuostabiausias Čiobreli,(tik taip norisi į Tave kreiptis)
    Tavo kiekvienas įrašas mane nudžiugina. Priverčia susimąstyti, pastebėti mažas gyvenimo smulkmenas, kurios ir daro gyvenimą žavingu. Ačiū Tau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man džiugu, jog mano įrašai moko pastebėti smulkmenas. Jose tiek daug grožio! Nereikia man dėkoti, tikrai. Man malonu, man labai malonu. Tai aš Tau dėkoju!

      Panaikinti
  3. Anonimiškas9/7/14 10:41

    Kai paskaitau tavo įrašus mano gyvenimas po truputį švinta, jis gražėja, pradedu matyti kitaip, atradau gyvenimo džiaugsmą... Myliu tave kaip žmogų. Jai visi pasaulio žmonės paskaitytų šį įrašą, manau jie pakeistų gyvenimą ir būtų pasaulis kitoks, kaskart kai pagalvoju, kad gyvenime blogai, tai iškart prisimenu tave ir tavo įrašus, tuoj pat pas mane atsiranda šypsena :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip keistai malonu, kai žmogus jam sunkiomis akimirkomis prisimena mane ir mano įrašus. Tai nepakartojama. Labai norėčiau, jog Tavo veidą visuomet puoštų šypsena. Ačiū Tau! :)

      Panaikinti

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: