Minčių kratinys

antradienis, vasario 18, 2014

- Sesute, o kodėl tu nemiegi?
- Nes nežinau.. O tu?
- Aš irgi nežinau. 


Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą - mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti. O maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O galėtų..

Laikinumas. Jis baugina. Rodos, šviečia saulė, lakstai basas, šypsaisi visiems, pamatęs piktą dėdę su ūsais, bėgi pas mamą ir įsikimbi jai į ranką. O nubudus vieną rytą pamatai, kad saulės nėra, apsimauni kojines, surūgusiu veidu eini į virtuvę, pasidarai arbatos ir nejučia pats tampi tuo piktu dėde. Arba teta. Eini gatve, nešdamasis drugelių kolekciją pilve, sunėręs savo pirštus su kitais ir, rodos, taip bus visada. Atrodo, visad turėsi, kam parašyti, kam išsiverkti, ką apkabinti. Turėsi, kas mylės, patars, pabars. O staiga tai ima ir dingsta. Taip netyčia. Nelauktai, netikėtai ima ir pradingsta. Tada stovi, jei dar randi jėgų stovėti, ir bandai suvokti, kaip tai, kas turėjo būti amžinai, ėmė ir dingo..? 

Kai pagalvoju, o aš dažnai pagalvoju, suprantu, kad nieko nėra amžino. Laimė, čia atėjus, ima ir išeina. Meilė..na, ją sunku suprasti, bet ji taip pat laikina, jei pačios meilės niekas nemyli. Miegas taip pat neamžinas. Ir kol jis toks, reikia džiaugtis. O ir pats džiaugsmas.. Trys, du, vienas ir sėdi liūdnas, nes esi alkanas, nors ką tik valgei, bet, kaip ir viskas, sotumo jausmas taip pat laikinas. Ir, žinoma, mes. Žmonės. Patys laikiniausi sutvėrimai. Vieną dieną čia, o kitą.. Vargu, ar galiu būti tikra, kad toji kita diena bus.
 Mes trapesni nei sausainiai. Tie avižiniai. Esam tik dabar. Ne rytoj. Ne kitą šeštadienį. Tada mes jau galim būti suvalgyti.

Už šiandien. Už šią akimirką. Už tą gyvenimo trapumą, laikinumą, kuris skatina džiaugtis tuo, ką turime čia ir dabar. Šypt.

Net lauko gėlės nežydi amžinai.. net jų nekaltas grožis nėra amžinas..

Bet nesvarbu. Tu esi ir šito gana,
Ner. 

Tau gali patikti

0 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: