Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Minčių kratinys

- Sesute, o kodėl tu nemiegi?
- Nes nežinau.. O tu?
- Aš irgi nežinau. 


Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą - mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti. O maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O galėtų..

Laikinumas. Jis baugina. Rodos, šviečia saulė, lakstai basas, šypsaisi visiems, pamatęs piktą dėdę su ūsais, bėgi pas mamą ir įsikimbi jai į ranką. O nubudus vieną rytą pamatai, kad saulės nėra, apsimauni kojines, surūgusiu veidu eini į virtuvę, pasidarai arbatos ir nejučia pats tampi tuo piktu dėde. Arba teta. Eini gatve, nešdamasis drugelių kolekciją pilve, sunėręs savo pirštus su kitais ir, rodos, taip bus visada. Atrodo, visad turėsi, kam parašyti, kam išsiverkti, ką apkabinti. Turėsi, kas mylės, patars, pabars. O staiga tai ima ir dingsta. Taip netyčia. Nelauktai, netikėtai ima ir pradingsta. Tada stovi, jei dar randi jėgų stovėti, ir bandai suvokti, kaip tai, kas turėjo būti amžinai, ėmė ir dingo..? 

Kai pagalvoju, o aš dažnai pagalvoju, suprantu, kad nieko nėra amžino. Laimė, čia atėjus, ima ir išeina. Meilė..na, ją sunku suprasti, bet ji taip pat laikina, jei pačios meilės niekas nemyli. Miegas taip pat neamžinas. Ir kol jis toks, reikia džiaugtis. O ir pats džiaugsmas.. Trys, du, vienas ir sėdi liūdnas, nes esi alkanas, nors ką tik valgei, bet, kaip ir viskas, sotumo jausmas taip pat laikinas. Ir, žinoma, mes. Žmonės. Patys laikiniausi sutvėrimai. Vieną dieną čia, o kitą.. Vargu, ar galiu būti tikra, kad toji kita diena bus.
 Mes trapesni nei sausainiai. Tie avižiniai. Esam tik dabar. Ne rytoj. Ne kitą šeštadienį. Tada mes jau galim būti suvalgyti.

Už šiandien. Už šią akimirką. Už tą gyvenimo trapumą, laikinumą, kuris skatina džiaugtis tuo, ką turime čia ir dabar. Šypt.

Net lauko gėlės nežydi amžinai.. net jų nekaltas grožis nėra amžinas..

Bet nesvarbu. Tu esi ir šito gana,
Ner. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …