Rankytė rankoj

antradienis, sausio 28, 2014


http://www.youtube.com/watch?v=kSkOqAHWjVM

Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Kas mano akimis yra grožis be jokių papildomų detalių. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas.

Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šalia ir bando jai padėti. Net jei ir pats menkai ką moka. Išgirstu ir stiprų durų trenksmą, kai toji maža būtybė, kuri dabar jau tokia tik tėvo akyse, pyksta ant viso pasaulio. Visų žemynų, planetų, metų laikų. Matau, kaip vyras sėdi ant lovos krašto ir su skausmu valo mergaitės ašaras, vis kartodamas: "Jis mulkis. Jis asilas. Jis nevertas tavo ašarų".. Matau baltą suknelę ir vyrą, pasenusį, su ašarotom akim, kuris laikydamas tą mažą būtybę už parankės suvokia, kad ji užaugo. Kad ji jau nebe ta... Ir visa tai tikrai bus. Noriu tikėti, kad jis bus mergaitės gyvenime iki paskutinio atodūsio ir laikys jos ranką lygiai taip pat, kaip tą akimirką. Nes kiekvienam reikalingas tėtis. Ne žodis, o tėtis. Ir dar, geriausia, kad būtų šalia, nes dokumentuose įrašytos pavardės neužtenka.

Tenoriu pasakyti, o gal labiau parašyti, nors geriausia tai būtų išrėkti, kad išgirstų visi, bet tiek to. Kreipiuosi į paneles ir noriu pasakyti, kad būtent tokiais vyrais reikia žavėtis. O ne tais, kurie turi tobuliausia išvaizdą, moka gražiai pakalbėti ir meistriškai užburti. Tarkime myliu tiems, kurie bus verti tapti mūsų dukrytės pirmąja meile ir mokės ją išsaugoti. Tiems, kurie laikys rankytę rankoje lyg didžiausią turtą ir nepaleis jos net tada, kai bus labai šalta ir norėsis rankas susikišti į kišenes. O besikreipdama į vaikinus, galėčiau pasakyti tik tai, ką yra pasakęs vienas nuostabus mano mokytojas: "Kad ir kuo bebūtumėt gyvenime: santechnikais, statybininkais, direktoriais - niekada neužmirškite, kad svarbiausia būti nuostabiausiu tėčiu.".

Gerbiu, spaudžiu ranką ir mintimis statau paminklą tiems vyrams, vaikinams, berniukams, kurie yra ar bus geriausias tėvais pasaulyje. Lydausi it snaigė pavasarį priešais jus.
 Ner.



Tau gali patikti

0 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: