Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rankytė rankoj


http://www.youtube.com/watch?v=kSkOqAHWjVM

Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Kas mano akimis yra grožis be jokių papildomų detalių. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas.

Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šalia ir bando jai padėti. Net jei ir pats menkai ką moka. Išgirstu ir stiprų durų trenksmą, kai toji maža būtybė, kuri dabar jau tokia tik tėvo akyse, pyksta ant viso pasaulio. Visų žemynų, planetų, metų laikų. Matau, kaip vyras sėdi ant lovos krašto ir su skausmu valo mergaitės ašaras, vis kartodamas: "Jis mulkis. Jis asilas. Jis nevertas tavo ašarų".. Matau baltą suknelę ir vyrą, pasenusį, su ašarotom akim, kuris laikydamas tą mažą būtybę už parankės suvokia, kad ji užaugo. Kad ji jau nebe ta... Ir visa tai tikrai bus. Noriu tikėti, kad jis bus mergaitės gyvenime iki paskutinio atodūsio ir laikys jos ranką lygiai taip pat, kaip tą akimirką. Nes kiekvienam reikalingas tėtis. Ne žodis, o tėtis. Ir dar, geriausia, kad būtų šalia, nes dokumentuose įrašytos pavardės neužtenka.

Tenoriu pasakyti, o gal labiau parašyti, nors geriausia tai būtų išrėkti, kad išgirstų visi, bet tiek to. Kreipiuosi į paneles ir noriu pasakyti, kad būtent tokiais vyrais reikia žavėtis. O ne tais, kurie turi tobuliausia išvaizdą, moka gražiai pakalbėti ir meistriškai užburti. Tarkime myliu tiems, kurie bus verti tapti mūsų dukrytės pirmąja meile ir mokės ją išsaugoti. Tiems, kurie laikys rankytę rankoje lyg didžiausią turtą ir nepaleis jos net tada, kai bus labai šalta ir norėsis rankas susikišti į kišenes. O besikreipdama į vaikinus, galėčiau pasakyti tik tai, ką yra pasakęs vienas nuostabus mano mokytojas: "Kad ir kuo bebūtumėt gyvenime: santechnikais, statybininkais, direktoriais - niekada neužmirškite, kad svarbiausia būti nuostabiausiu tėčiu.".

Gerbiu, spaudžiu ranką ir mintimis statau paminklą tiems vyrams, vaikinams, berniukams, kurie yra ar bus geriausias tėvais pasaulyje. Lydausi it snaigė pavasarį priešais jus.
 Ner.



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …