Interpretacijos

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose, ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam. Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostan...

–  Žinai, kokia čia raidė? F. –  O kieno ji? –  Niekeno...  –  tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti. –  Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę, –  lėtai kalbėjo mažasis.  –  O vaikai ne žmonės? –  Ne. –  O ką daro vaikai? –  Gerus darbus. –  O žmonės? –  Blogus, –  tarė jis.  –  Labai blogus darbus,– užtikrintai pridūrė.  Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš: vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams.  Neramus jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. Na, gal ir žmonėms...  Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės.  –  Pažaisime šitą žaidimą...– garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip...

- Sesute, o kodėl tu nemiegi? - Nes nežinau.. O tu? - Aš irgi nežinau.  Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą  –  mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti, o maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O g...

http://www. youtube .com/ watch ?v= kSkOqAHWjVM Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas. Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šalia ir bando jai padėti. Net jei ir pats menk...

Susitarkim. Niekada. Girdi? Niekada neišeisi. Visada  būsi šalia, net jei būsi toli. Būsi kaip šokoladas. Kaip oras. Kaip šaltas oras atgaivinantis visą, kas negyva. Lyg lietaus gaiva. Būsi kaip naktis. Kaip rytas. Miegas ir žadintuvas. Tik aš kelsiuosi su noru. Su beribiu noru. Būsi mano dalis. Svarbi dalis manęs. Kvėpuosi mano oru. Atiduosiu jį visą. Ir netgi visų! Laikysi šaltą ranką ir nepaleisi jos. Žvelgsi tomis akimis, kurių niekada neužmerksi. Arba... Susitarkim, kad būsi laimingas. Pats laimingiausias. Toli nuo manęs. Labai toli. Bet pažadėk, kad visada būsi. Tik tiek teprašau. Niekada nepalik. Visada būk. Net tada, kai manęs nebebus. Meldžiu. Ner. 

Ir Dievaži, man gaila! Man gaila, kai matau vaikus, kuriuos taip pavadinus jie įsižeistų, kurie per greitai buvo pradėti vadinti paaugliais, kurie pabėgo iš tų dienų, į kurias nebegrįš. Man gaila, kai matau vaikus, kurie neleido sau tokiais pabūti, kurie paliko vaikystę. Galbūt turėčiau gėdintis, bet man buvo pernelyg gera būti maža mergaite, tad aš ilgai, labai ilgai, leidau sau būti vaiku: miegoti su žaisliukais ir duoti jiems vardus, lakstyti po žolę basa ir joje pargriūti, stebėti debesis ir galvoti, į ką jie panašūs, mojuoti lėktuvams ir su nuostaba stebėti pravažiuojantį traukinį, matytą šimtus kartų... Kaip šiandien pamenu, jog būdama dvylikos metų rankose nelaikiau kosmetinės, o supau lėlę. Jos akys buvo mėlynos, o paspaudus šoną ji pradėdavo verkti. Už savo sutaupytus pinigus pirkau jai vežimėlį. Ir nesvarbu, kad jis dabar dėžėje liūdi pamirštas ir nereikalingas, bet tada man jo žūtbūt reikėjo. Buvau tokia laiminga dienų dienas galvodama, kad esu pati šauniausia mama! Dar...