...be galimybės sugrįžti

Ir Dievaži, man gaila! Man gaila, kai matau vaikus, kuriuos taip pavadinus jie įsižeistų, kurie per greitai buvo pradėti vadinti paaugliais, kurie pabėgo iš tų dienų, į kurias nebegrįš. Man gaila, kai matau vaikus, kurie neleido sau tokiais pabūti, kurie paliko vaikystę.

Galbūt turėčiau gėdintis, bet man buvo pernelyg gera būti maža mergaite, tad aš ilgai, labai ilgai, leidau sau būti vaiku: miegoti su žaisliukais ir duoti jiems vardus, lakstyti po žolę basa ir joje pargriūti, stebėti debesis ir galvoti, į ką jie panašūs, mojuoti lėktuvams ir su nuostaba stebėti pravažiuojantį traukinį, matytą šimtus kartų... Kaip šiandien pamenu, jog būdama dvylikos metų rankose nelaikiau kosmetinės, o supau lėlę. Jos akys buvo mėlynos, o paspaudus šoną ji pradėdavo verkti. Už savo sutaupytus pinigus pirkau jai vežimėlį. Ir nesvarbu, kad jis dabar dėžėje liūdi pamirštas ir nereikalingas, bet tada man jo žūtbūt reikėjo. Buvau tokia laiminga dienų dienas galvodama, kad esu pati šauniausia mama! Dar visai neseniai nuo spintos nukėliau maišą, kuriame tvarkingai gulėjo barbių šeima su visokiomis smulkmenomis, reikalingomis jų tobulam gyvenimui. Su nostalgija apžiūrėjau jas ir sudėjusi į dėžutę padovanojau kaimynystėje gyvenančiai mergaitei. Ji rankose laikė mano prisiminimus, nors to nesuprato. Ir neturėjo suprasti. Mergaitė plačiai šypsojosi ir dėkojo, plonu balseliu tardama ačiū. O aš tik atsidusau ir pagalvojau, kad galbūt ji bus toji, kuri šiais laikais dar patirs, kas yra vaikystė. 

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kai vaikai, net nepradėję eiti į mokyklą, teigia, jog netiki Kalėdų seneliu, o aš dar prieš porą metų rašiau jam laišką, kuris buvo kupinas tikėjimo. (Ir dabar rašau.) Jie nesupranta, ką praranda, ir nesupras, nes neleido sau to patirti.  Neleido sau pasimėgauti vaikystės draugija. Ją suvalgė per greitai aplankęs noras užaugti ir aklas pasidavimas šiam norui. Seniau mes kovojom kad ir kaip stipriai teigėm, jog norim užaugti. Laikas bėgo ir viskas pasikeitė. Tai akivaizdu. Ir liūdina. Galbūt taip geriau, galbūt taip reikia. Tokia realybė. Bet reikia suprasti, kad užaugti spėsim. Spėsim tapti piktais, skubančiais, darbais apsikrovusiais, laimės mažuose dalykuose nematančias žmonėmis, tad nieku gyvu neverta bėgti iš ten, kur viskas kitaip, kur laimės suteikia gautas saldainis ar rasta boružė. Juk į ten bilieto atgal nusipirkti nepavyks. Galiu užtikrinti.

Ir šiandien, kad ir kaip tai būtų kvaila, aš dar vis tikiu pasakom. Tik kiek sumodernintomis. Tarkim, kad vieną naktį dar netituluotas princas ras mano pamestą telefoną, iš jo paskambins vienam iš adresatų, suras mane, grąžins telefoną, o aš atsidėkodama pavaišinsiu jį puodeliu juodos arbatos. Taip gersim ir gersim arbatą ilgai ir laimingai. Taip, mano vaizduotė laki ir aš širdyje (net ne giliai) esu vaikas. Hihihihi. 

Šypsokimės, nes mes turėjome vaikystę,

Ner.