Interpretacijos

Sausio 13-oji - diena, kai kūnu bėga šiurpuliukai nuo visiems žinomų, patriotiška liepsna degančių dainų, bendrumo, žvakių šviesos ir nuoširdžių šalia esančių žmonių žvilgsnių. Ir šiandieną stovėdama būryje mokinių, aš jaučiausi taip, lyg būčiau ten, kur ir turėčiau būti. Mano lūpos dainavo, o siela jai pritarė. Stovėjau suėmusi kone pirmą kartą matomo berniuko ranką ir nei man, nei jam netrukdė, jog nežinome vienas kito vardo, jog mūsų amžius skiriasi gal net viena dešimtimi. Mes stovėjome dėl vieno tikslo - paminėti, prisiminti tai, kas buvo, tai, ko nei vienas nenorėtų patirti vėl.  Šiuo laikotarpiu, kai pavojus šaliai kvėpuoja iš rytų pusės, aš žinau, jog, jei jis kvėpuotų visai čia pat, už nugaros, atsisukčiau į jį ir iškvėpčiau gūsį meilės savo šaliai, mūsų Lietuvai, kurios gerovė nėra vien tik jos reikalas. Tai - mūsų rūpestis, kuris turėtų būti aktualus bent jau daugumai gyventojų. Nesvarbu, kad gyvenimas kartais ne rožėmis klotas, visur jis toks. Reiktų suprasti, jog ne

Aš nesuprantu. Negaliu suvokti, kaip seniau gyvenau be tavęs. Viena, kažkam, dėl kažko. Kas man tada atstojo gyvenimą, jei nebuvo tavęs? Ne. Aš negyvenau. Tik su tavimi išmokau gyventi ir jausti, kad gyvenu. Išmokau juoktis rytais. Žiūrėdama į aptinusį padarėlį veidrodyje, išmokau nusišypsoti ir net išdrįsti pamanyti, jog atrodau gražiai. Taip gražiai, jog būčiau verta tavęs. Kvaila? Žinau, bet tokia jau aš - kvailutė. Pakvaišau iš laimės, turėdama tave. Tave - tobulai žavų savo netobulumu. Ir tavo lūpas prie savųjų. Aš nesuprantu, kaip seniau ištvėriau be lūpų. Be tavo lūpų, apie kurias net sapne rašau eilėraščius. Kurioms prisilietus prie manųjų beprotystė kutena mano padus. Tai lyg narkotikas: pirmą kartą paragavus, norisi dar ir dar. O tavo šypsena? Kaip aš sugebėjau manyti, jog yra grožis, nuoširdumas, jog yra kažkas, kas gali prilygti trims pavasariams savo galia ir mane nudžiuginti, jei nebuvau mačius tavo šypsenos, kuri pakerta kojas? Aš nesuprantu.  Kaip ištverdavau be tavę