Tokius vadina bepročiais

Tai visai nesvarbu. Lytis, išvaizda, socialinė padėtis, religija. Tai Žmogus, kurį šiandieną pavadinsiu paprastai - Jis. 

Jis gyvena čia, su visais. Tik nemato tų, kurių nenori matyti. Nebendrauja su tais, su kuriais nenori bendrauti. Jis nesupranta, kodėl reikia įsileisti į savo pasaulį tuos, kurie jame nori būti tik dėl naudos, kurie nori tik pridirbti, sužlugdyti, nusitempti į apačią. Jis turi savo pasaulį, kuriame yra tik Jis ir tie vienetai, kurių buvimo reikia ir kuriems nuoširdžiai reikia, kad būtų Jis. Žinot, šis Žmogus niekada neina į kairę, jei į ją eina visi. Jis eina tiesiai arba pasilieka stovėti, jei nenori niekur eiti. Nes Jis daro tai, ką nori daryti, tai, kas Jį džiugina.  Žmogus neima į galvą to, kas nesutelpa į Jo pasaulį. Ne, Jis nėra abejingas. Jis nesikiša į kitų pasaulius, nes turi savąjį. Ir Jis šypsosi dangui, debesimis, primerkęs akis, nusišypso ir saulei. Žmogus vertina tai, kas tikra. Ir Jo nesužavėsi blizgančia plastmase arba ironišku juoku. Žmogus gali padėti už ačiū, nes Jam gera daryti gerą. Jis moka padėkoti, atsiprašyti, nes tai padarius, gyvenimas tampa gražesniu. Ir šio žmogaus gyvenimas yra nuostabus, nes Jis nori jį tokį matyti.  Jis puošia jį savo elgesiu, žodžiais ir nelaukia, kol tai padarys kiti. Jis neburba dėl to, kad gyvenimas blogas, nes pirmiausia pastebi grožį, gėrį, džiaugsmą, kalba apie tai, kas yra gerai, ir optimizmu veja blogį. Žmogus tamsoje randa šviesą. Jis nešiojasi savyje paslaptį, nėra kaip atversta knyga, kurią kiekvienas gali imti ir skaityti. Daug kam įdomu, tačiau dažnas negali sužinoti Jo paslapties.

Todėl šis žmogus vadinamas beporčiu. Tik tarp žmonių, ne tarp baltų sienų. 

Ner.