Interpretacijos

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose, ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam. Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostan...

–  Žinai, kokia čia raidė? F. –  O kieno ji? –  Niekeno...  –  tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti. –  Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę, –  lėtai kalbėjo mažasis.  –  O vaikai ne žmonės? –  Ne. –  O ką daro vaikai? –  Gerus darbus. –  O žmonės? –  Blogus, –  tarė jis.  –  Labai blogus darbus,– užtikrintai pridūrė.  Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš: vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams.  Neramus jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. Na, gal ir žmonėms...  Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės.  –  Pažaisime šitą žaidimą...– garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip...