Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kaunas jau rudenėjo

Kaunas jau rudenėjo, o aš jo dar nepažinojau tiek, kad suprasčiau, kurioje pusėje galiu surasti artimesnę stotelę, iš kurios taip pat važiuotų 18 autobusas. Todėl po savo pirmojo rimtesnio darbo, už kurį mokėjo tikrus pinigus, kurių atsiradimo kilmę aš pirmą kartą supratau taip ryškiai, pasileidau per Laisvės alėją. Tuomet mano telefonas sprogo nuo trumpųjų Jo žinučių, į kurias aš atsakiau vienu skambučiu kelionėje link IKI EXPRESS. Kasoje palikusi trečdalį savo dienos uždarbio, lėtu žingsniu ėjau toliau. 

Kaunas jau rudenėjo, o su juo ir Laisvės alėja. Čia visuomet sutikdavau susikibusių porelių ir palydėdavau jas nurydama savo baltą pavydą. Juk maniškis tik kitoje ragelio pusėje, o šiandien dar tik pirmadienis  iki kelionės namo dar keturios dienos. Išties tuomet aš turėjau galvoti ne apie kelionę namo, o apie kelionę į studentų bendrabutį. Galbūt tada būčiau prisiminusi, kad saulės laikrodis fakulteto kiemelyje greit išmuš septintą valandą vakaro, o būtent šiuo laiku 18 autobusas neatvyksta į stotelę. Joje aš buvau būtent septintą. Prieš penkias minutes, nemeluoju, buvo išvažiavęs paskutinysis valandos autobusas, kas reiškė, kad kitas važiuos po aštuntos. 

Kaunas jau rudenėjo, o aš sėdėjau stotelėje ant suolelio. Vis papūsdavo nešvelnus vėjas, oda pašiurpdavo, o laikas bėgo lėtai. Tik mašinos gatvėje keitėsi greitai. Pripažinsiu, kad tuomet aš bandžiau pagauti tylos akimirką iki šiol vienoje iš judriausių mano atrastų Kauno gatvių. Pasigirsiu – pagavau. Žinoma, ta tyla nebuvo tokia tyli, kokia ketvirtadienio vakarais laukė manęs savose gatvėse, tačiau tą akimirką Kaunas nutilo, nemeluoju. Galbūt tada kažkam pavyko išgirsti kitą, o gal net save?.. 

Kaunas jau rudenėjo, o aštunta valanda slinko artyn. Šalia manęs prisėdo moteriškė su knyga rankoje. Taip, su knyga. Ji skaitė ir aš jau nebepamenu, ko ji manęs paklausė, tačiau tai davė pradžią mūsų pokalbiui. Aš pasakojau, kad esu netoliese esančio fakulteto pirmo kurso studentė. Ji tarsi suabejojo, kad mano pasirinktas filologės kelias yra pats tinkamiausias. Žinau, žinau...- sakiau aš, - Bet žinau ir tai, kad žmogus, mylintis tai, ką daro, neprapuls. Ji kiek patylėjo, nuoširdžiai nusišypsojo ir tarsi Liucė Liudui Vasariui man pasakė: Jau matau, kad būsi gera savo srities specialistė. 

Kaunas rudenėjo, kol atėjo žiema. Šiandien aš nebelaukiu 18 autobuso ir nebandau pagauti tylos Kauno gatvėje, tačiau vis dar myliu tai, ką darau, tai, ką man nurodė pats likimas, kuriam nedrąsiai paklusus, atradau savo vietą. Ir kas tos statistikos, kai jauti, kad esi ten, kur turi būti?.. 


Palieku faktus kitiems, daugiau laimės tilps,
            Ner

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …