Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ne jau taip atrodo prasmingas gyvenimas, ką?


Jo banko sąskaitoje milijonas. Jam priklauso keli namai. Jis įkūrė pelningą įmonę su šimtais darbuotojų. Jis dažnai keliaudavo darbo reikalais po įvairias šalis, bendraudavo su įvairiais žmonėmis, su taure rankose juokdavosi iš pokštų, kurie jam net nejuokingi, tačiau jis turėdavo juoktis, kad įtiktų, kad pritaptų prie visų tų, kurie gyvena tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Vairuotojas jį parveždavo į vieną iš jo namų. Jis išgerdavo vandens, palįsdavo po dušu ir eidavo miegoti. Pabudęs vėl darydavo tą patį. Kiekvieną dieną skirdavo tam, kad padidintų skaičių banko sąskaitoje. Ir niekam kitam. Nes jo gyvenime nėra nieko, kam galėtų būti skirta diena, jo laikas. Jis neturi draugų. Pajutęs pinigų skonį, jis pasidarė egoistiškas. Pinigai tapo jam draugu ir priemone nusipirkti tų, kurie galėtų praleisti su juo laiką. Jis buvo įsitikinęs, jog viską galima nusipirkti. Ir taip, tai buvo tiesa - jis turėjo viską, ko gali trokšti paprastas mirtingasis. Kai jam norėjosi ko nors skanaus, jis eidavo į restoraną. Kai jam trūkdavo veiklos, vykdavo aplankyti traukiančios šalies. Kai jam norėjosi ko nors malonaus, pas jį apsilankydavo viena iš tų, kurios gali padaryti viską dėl pinigų. Tačiau šiandien jis guli lovoje, esančioje name nuošaliau miesto šurmulio. Čia erdvu, šviesu, tylu. Jis vienišas. Ir senas. Taip, jo banko sąskaitoje dar vis daug skaičių. Įmonė dirba pelningai. Jo viso gyvenimo tikslas - turėti kuo daugiau pinigų - įgyvendintas. Jis vienišas, nes šiandien su juo tik jo pinigai ir mirties kvapas, kuris jau užuodžiamas. Šiandien jis miršta. Vienas. Viską palikdamas. Po mėnesio jo niekas neatsimins. Jo vietą užims kitas, nes čia nepakeičiamų nėra. O jo visas gyvenimas bus įrašytas į beprasmybių sąrašą, kuriame puikuojasi tie, kurie darė pinigus, tačiau užmiršo, jog gyvenime dar galima ir mylėti, ir juoktis, nes nori tai daryti, ir padėti, ir ką nors išklausyti, ir palikti kažką po savęs, kas prisimins, paminės, nepamirš. Ir būti nuoširdžiai laimingu su kažkuo kitu. 

Pinigai yra gerai, tačiau ne tada, kai jie tampa svarbiau už viską. 
Ner.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …