Katinas gelbėja mane nuo tylos

sekmadienis, lapkričio 09, 2014


Mano basos kojos kyšo iš po pledo krašto ir kartu su manimi klausosi tylos. Taip, šiandieną tyla kalba. Ji kalba ilgesiu. Alsuoja juo. Joje girdžiu tavo balsą, tavo juoką, tavos širdies plakimą. Ir vos išgirdusi, kaip kalba tyla, ką sako jos tylus balsas, mano akyse stoji tu. Tyli. Žvelgi tiesiai į akis. Taip, kaip tik tu moki pažvelgti - kiaurai manęs. Nusijuoki, pamatęs, jog pradedu rausti, ir gurkštelėji arbatos. Aš stebiu tave. O mano mintyse siaučia vėjai. Jie taip pat kalba. Jie vienas per kitą kartoja, jog prie tokio vaizdo akys galėtų priprasti. Jau ima priprasti. Vėjams ir akims patinka stebėti tave, geriantį arbatą ir protingai tylintį. Tuomet vėjai mintyse choru užtraukia: "Po velniais, kaip aš jį myliu!". Aš nusijuokiu, o tu, nesupratęs dėl ko, pažvelgi klausiamu žvilgsniu. Savo pilkomis, rūku apsitraukusiomis akimis. Tu savo šiltomis rankomis prilieti mano šaltą odą ir mano kūnu perbėga šiurpuliukai, lyg būčiau tik ką įsimylėjusi tave. Įsimylėjusi tave iš naujo. Kaip ir kiekvieną dieną. Dėl to, jog nepaprastai juokingai atrodai su rudomis šlepetėmis. Arba dėl to, kad seki pasaką prieš užmiegant. O gal dėl to, kad paskambini ir pertrauki mano miegą, vos man sugavus snaudulį. Aš net nežinau, už ką tave pamilstu kiekvieną dieną, tačiau pamilstu. Ir taip bus dar šešias dešimtis metų, kurias man žadėjai, kurias aš tau žadėjau, kurias mes žadėjome mums.. Tyla nepaliaujamai kalbėdama apie tave primena man, jog ilgiuosi tavęs jau nuo tada, kai segei man striukę. Dar būdama šalia pradedu tavęs ilgėtis. Tyla tai žino ir man kartoja, tarsi nesuprastų, kad skauda, taip stipriai ilgėtis skauda..

Ji dar kalba. Dar girdžiu ją, o joje.. Taip, katino murkimą.
Ner.

Tau gali patikti

0 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: