Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Katinas gelbėja mane nuo tylos


Mano basos kojos kyšo iš po pledo krašto ir kartu su manimi klausosi tylos. Taip, šiandieną tyla kalba. Ji kalba ilgesiu. Alsuoja juo. Joje girdžiu tavo balsą, tavo juoką, tavos širdies plakimą. Ir vos išgirdusi, kaip kalba tyla, ką sako jos tylus balsas, mano akyse stoji tu. Tyli. Žvelgi tiesiai į akis. Taip, kaip tik tu moki pažvelgti - kiaurai manęs. Nusijuoki, pamatęs, jog pradedu rausti, ir gurkštelėji arbatos. Aš stebiu tave. O mano mintyse siaučia vėjai. Jie taip pat kalba. Jie vienas per kitą kartoja, jog prie tokio vaizdo akys galėtų priprasti. Jau ima priprasti. Vėjams ir akims patinka stebėti tave, geriantį arbatą ir protingai tylintį. Tuomet vėjai mintyse choru užtraukia: "Po velniais, kaip aš jį myliu!". Aš nusijuokiu, o tu, nesupratęs dėl ko, pažvelgi klausiamu žvilgsniu. Savo pilkomis, rūku apsitraukusiomis akimis. Tu savo šiltomis rankomis prilieti mano šaltą odą ir mano kūnu perbėga šiurpuliukai, lyg būčiau tik ką įsimylėjusi tave. Įsimylėjusi tave iš naujo. Kaip ir kiekvieną dieną. Dėl to, jog nepaprastai juokingai atrodai su rudomis šlepetėmis. Arba dėl to, kad seki pasaką prieš užmiegant. O gal dėl to, kad paskambini ir pertrauki mano miegą, vos man sugavus snaudulį. Aš net nežinau, už ką tave pamilstu kiekvieną dieną, tačiau pamilstu. Ir taip bus dar šešias dešimtis metų, kurias man žadėjai, kurias aš tau žadėjau, kurias mes žadėjome mums.. Tyla nepaliaujamai kalbėdama apie tave primena man, jog ilgiuosi tavęs jau nuo tada, kai segei man striukę. Dar būdama šalia pradedu tavęs ilgėtis. Tyla tai žino ir man kartoja, tarsi nesuprastų, kad skauda, taip stipriai ilgėtis skauda..

Ji dar kalba. Dar girdžiu ją, o joje.. Taip, katino murkimą.
Ner.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …