Juk svarbu, kad gražiai atrodo

šeštadienis, spalio 04, 2014

Bus šaltas žiemos vakaras. Pavargęs vyras po sunkios darbo dienos važiuos namo. Stabtelės degalinėje nusipirkti puodelio kavos. Belaukiant prie kasos, pastebės, kad prieš jį stovėjusi moteris paliko savo pirštines. Jis akimis lauke suras moterį, ką tik išėjusią pro duris, ir visai pamiršęs ko atėjo nuskubės paskui ją, rankoje laikydamas porą juodų pirštinių. Jis nežinos, kaip ją pakviesti. „Ei!“ – sušuks ir moteris sustojusi pasisuks į jį. Ji šypsosis lūpomis ir akimis. Visa švytės laime. „Jūs palikote pirštines.“ - pasakys vyras. „Oi! Kokia aš išsiblaškiusi, dėkoju jums.“ – nuskambės malonus moters balsas, kuris, regis, sušildys ir šalčiausią žiemos vakarą. Ji išties ranką, norėdama paimti pirštines ir ant jos kairės rankos bevardžio piršto sužibės žiedas, kalbantis pats už save. Tuo viskas ir baigsis. Vyras sės į mašiną ir netrukus pravers savo buto duris. „Jau grįžau!“ – pasakys, bet atsakymo nesulauks. Namuose užuos nagų lako kvapą, iš tolimesnio kambario skils vos girdimas plonas balsas. Vyras nueis į virtuvę, iš šaldytuvo išsiims rūkytų dešrelių, kurias nusipirko vakar, grįždamas iš darbo, greitai jas pasikeps, lengvai užkąs. Svetainėje prieš televizorių sėdės ilgų plaukų šviesiaplaukė ir lakuosis nagus taip stipriai susikaupusi, kad kartais net pamirš kvėpuoti, bei kalbės telefonu su drauge apie batelius, kuriuos šią popietę matė parduotuvėje. Vyras pažiūrės į ją ir atsisės priešais. Jo minčių fone skambant plonam balsui, jis supras, kad toji moteris, kurią sutiko degalinėje, yra ta pati mergina iš mokyklos, su kuria jis kažkada darė projektinį darbą. Ji buvo pilka pelė, niekuo neišsiskyrė iš kitų merginų, slėpėsi po keliais sluoksniais drabužių, bet gerai mokėsi. Jis lengvai atrado kalbą su ja, jiems buvo beprotiškai gera bendrauti, tačiau nieko daugiau ir negalėjo būti, nes ji juk visai neišvaizdi moksliukė, o jis vienas iš populiariųjų. Jis pasirinko aukštą, dailią, ilgakoję.. Tada jis sėdės ir mąstys, kaip toji mergina pasikeitė, kaip ją pakeitė laimė, apie kurią kuždėjo žiedas ant rankos. Jis žvilgtelės į šviesiaplaukią prieš jį. Ji niekada nebaigs pokalbio su draugėmis, kad išklausytų, paklaustų, kaip sekėsi. Ji nemokės  iškepti blynų su obuoliais. Ji nesupras. Ji nelauks iki vidurnakčio vien tam, kad pašildytų vakarienę. Ji kartu nežiūrės krepšinio varžybų. Ji nepadarys arbatos ir nepuls sakyti, jog reikia apsirengti, nes šalta. Ji nebus tokia, kokia yra toji moteris iš degalinės, toji mergina iš praeities. Bet už tad ji graži. Nors tuščia. 

Renkantis tą, kurį nori vadinti Savuoju, rinkis žmogų, o ne jo išvaizdą, nes ir bjauriajame ančiuke yra grožio daigelis, kuris išaugs ir sužydės, kai tik turės dėl ko žydėti.

Ner. 

Tau gali patikti

4 komentarai (-ų)

  1. Geras tai patarimas vidutiniam žmogučiui, link tuštybės linkstančiam. Bet bjaurusis ančiukas atrodo tartum sodinukas, kurį kas panorės užaugint arba ne. O gal šis iš tikro nieko negali padaryti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jis iš tikro gali pasikeisti ir užaugti dailiu. Nėra tokio sodinuko, kuris auginamas su meile ir rūpesčiu, nesužydėtų.

      Panaikinti
  2. Neringa, tai, ką perskaičiau prieš kelias minutes, tikiu, dar ilgam pasiliks mintyse, širdyje ir kartas nuo karto bus iš ten ištraukiama. Vienas gražiausių, vienas unikaliausių Tavo įrašų. Vau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man nerealiai malonu, jog pabandymas parašyti "kažką kitokio" Tau, Akvile, paliko įspūdį. Dėkoju.

      Panaikinti

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: