Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Juk svarbu, kad gražiai atrodo

Bus šaltas žiemos vakaras. Pavargęs vyras po sunkios darbo dienos važiuos namo. Stabtelės degalinėje nusipirkti puodelio kavos. Belaukiant prie kasos, pastebės, kad prieš jį stovėjusi moteris paliko savo pirštines. Jis akimis lauke suras moterį, ką tik išėjusią pro duris, ir visai pamiršęs ko atėjo nuskubės paskui ją, rankoje laikydamas porą juodų pirštinių. Jis nežinos, kaip ją pakviesti. „Ei!“ – sušuks ir moteris sustojusi pasisuks į jį. Ji šypsosis lūpomis ir akimis. Visa švytės laime. „Jūs palikote pirštines.“ - pasakys vyras. „Oi! Kokia aš išsiblaškiusi, dėkoju jums.“ – nuskambės malonus moters balsas, kuris, regis, sušildys ir šalčiausią žiemos vakarą. Ji išties ranką, norėdama paimti pirštines ir ant jos kairės rankos bevardžio piršto sužibės žiedas, kalbantis pats už save. Tuo viskas ir baigsis. Vyras sės į mašiną ir netrukus pravers savo buto duris. „Jau grįžau!“ – pasakys, bet atsakymo nesulauks. Namuose užuos nagų lako kvapą, iš tolimesnio kambario skils vos girdimas plonas balsas. Vyras nueis į virtuvę, iš šaldytuvo išsiims rūkytų dešrelių, kurias nusipirko vakar, grįždamas iš darbo, greitai jas pasikeps, lengvai užkąs. Svetainėje prieš televizorių sėdės ilgų plaukų šviesiaplaukė ir lakuosis nagus taip stipriai susikaupusi, kad kartais net pamirš kvėpuoti, bei kalbės telefonu su drauge apie batelius, kuriuos šią popietę matė parduotuvėje. Vyras pažiūrės į ją ir atsisės priešais. Jo minčių fone skambant plonam balsui, jis supras, kad toji moteris, kurią sutiko degalinėje, yra ta pati mergina iš mokyklos, su kuria jis kažkada darė projektinį darbą. Ji buvo pilka pelė, niekuo neišsiskyrė iš kitų merginų, slėpėsi po keliais sluoksniais drabužių, bet gerai mokėsi. Jis lengvai atrado kalbą su ja, jiems buvo beprotiškai gera bendrauti, tačiau nieko daugiau ir negalėjo būti, nes ji juk visai neišvaizdi moksliukė, o jis vienas iš populiariųjų. Jis pasirinko aukštą, dailią, ilgakoję.. Tada jis sėdės ir mąstys, kaip toji mergina pasikeitė, kaip ją pakeitė laimė, apie kurią kuždėjo žiedas ant rankos. Jis žvilgtelės į šviesiaplaukią prieš jį. Ji niekada nebaigs pokalbio su draugėmis, kad išklausytų, paklaustų, kaip sekėsi. Ji nemokės  iškepti blynų su obuoliais. Ji nesupras. Ji nelauks iki vidurnakčio vien tam, kad pašildytų vakarienę. Ji kartu nežiūrės krepšinio varžybų. Ji nepadarys arbatos ir nepuls sakyti, jog reikia apsirengti, nes šalta. Ji nebus tokia, kokia yra toji moteris iš degalinės, toji mergina iš praeities. Bet už tad ji graži. Nors tuščia. 

Renkantis tą, kurį nori vadinti Savuoju, rinkis žmogų, o ne jo išvaizdą, nes ir bjauriajame ančiuke yra grožio daigelis, kuris išaugs ir sužydės, kai tik turės dėl ko žydėti.

Ner. 

Komentarai

  1. Geras tai patarimas vidutiniam žmogučiui, link tuštybės linkstančiam. Bet bjaurusis ančiukas atrodo tartum sodinukas, kurį kas panorės užaugint arba ne. O gal šis iš tikro nieko negali padaryti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jis iš tikro gali pasikeisti ir užaugti dailiu. Nėra tokio sodinuko, kuris auginamas su meile ir rūpesčiu, nesužydėtų.

      Panaikinti
  2. Neringa, tai, ką perskaičiau prieš kelias minutes, tikiu, dar ilgam pasiliks mintyse, širdyje ir kartas nuo karto bus iš ten ištraukiama. Vienas gražiausių, vienas unikaliausių Tavo įrašų. Vau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man nerealiai malonu, jog pabandymas parašyti "kažką kitokio" Tau, Akvile, paliko įspūdį. Dėkoju.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …