Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kažkada, šiandien, kada nors


Man rodos, kad išsiaiškinau, kuo buvau aname gyvenime. Šiandien bandžiau atkartoti vištos kudakavimą ir man, pripažinsiu, sekėsi gan neblogai. Dirbti reikia, tačiau kaip naujokė šitame reikale pasirodžiau pakankamai gerai, tad galiu teigti, jog kažkada buvau raiba višta, kuri dėjo dvitrynius kiaušinius. Dėl to mano vardas buvo paminėtas vištų metraščiuose, kuriuos pagrobė paršiukas, apie kurį vorė Šarlotė rašė gražiausius žodžius savo tinkuose, nes jis per mane – geidžiamiausią to meto vištą tarp visų raibųjų – beveik negavo dėmesio. Todėl niekas dabar ir nebekalba apie mane vištos kūne, kuriame buvau aname gyvenime. Kažkada. Na, o šiame gyvenime, taip pat kažkada, aš buvau putliąja mergaite su ilga kasa ir pačiu rimčiausiu požiūriu į gyvenimą, savo ateitį. Buvau ta mergaite, kurios gyvenime buvo daugiau tamsiai juodo nei kiek šviesesnio, kuri žinojo, ką reiškia neturėti to, ką turi kiti. Pradedant kompiuteriu, baigiant draugais. Tačiau žinot, aš šiandien nedrįsčiau skųstis tomis juodomis dienomis, nes, jei ne jos, ko gero, nesuprasčiau, koks laimingas žmogus esu dabar. Juk tada aš net nebūčiau pagalvojus, jog šalia manęs vidury nakties ant asfalto gulės Karamelytė, Cinamoniukas ir kiti nuostabiai trenkti padarai, kuriuos pavadinti draugais yra maža. Šeima. Galbūt taip jau būtų tiksliau. Net pačiose slapčiausiose svajonėse nedrįsau įsivaizduoti, kad šalia bus ir vienas vienintelis žmogus, kuris atstos visus kitus. Na, žinot tą jausmą, kai apkabina dvi rankos ir jautiesi taip, lyg nereiktų net kvėpuoti, nes tos rankos suteiktų jėgų gyventi bet kokiu atveju. Seniau aš nedrįsau apie tai galvoti, nes man tai atrodė neįmanoma. O šiandien tai realybė. Šiandien aš šypsausi. Šiandien ir rytoj, ir dar po kelių rytojų aš laiminga. Lioviausi gręžiojusi į vakar ir pamačiau, kokia graži šiandiena, kokia žavinga laukia ateitis, jei tik aš leisiu jai tokiai būti. Ir visai nesvarbu, kas buvo praeity. Juk kažkada skamba taip nykiai, palyginus su didingais šiandien ir kada nors.

Vietoj to, kad galvotume, kaip buvo kažkada, nusišypsokim šiandien ir pasvajokim apie tai, kas nutiks kada nors.
Ner.

Komentarai

  1. kaip visada, labai švelnu, pozityvu ir prasminga. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Gintarija. Labai vertinu Tavo žodžius. :))

      Panaikinti
  2. Neringut, Tu kiekvieną kartą mokai mylėti gyvenimą iš naujo ir iš naujo, stipriau ir stipriau. Ačiū Tau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matyt, Akvile, Tu labai gera mokinė, kad sugebi ko nors išmokti iš paprastų mano žodžių. Ačiū Tau už tai!

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …