Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Niekas kitas nesupras..


Rašau Tau. Šypsaisi? Šaunuolis. Rašau,  nes pažadėjau parašyti, pameni?  Žinau, jog taip pamaitinsiu Tavąją savimeilę ir ji gerokai paaugs, bet juk Tu to vertas. Ir žinau, jog žinai. Bijau pasakyti per daug, bijau, kad kiti palaikys mus nesveikais (nors tokie mes ir esam, ane? ). O galbūt galėčiau tik padėkoti? Kaip sakai, svarbiausia, kad žodžiai būtų iš širdies, o kaip žinia, pastaroji dabar.. Ai, ji moteris, sunkiai suprantu ją.  Bet tikiu, kad Tu ją suprastum. Visai taip, kaip supranti mane. Už tai ir leisk man padėkoti. Ačiū už tai, kad visada (šis žodis netgi per silpnas..) supranti mane. Įskaitant ir tuos kartus, kai aš pati savęs nesuprantu. Dėkui už tai, kad išklausai. Nesvarbu, ar tai darai sms žinutėmis, ar pokalbiu telefonu, trunkančiu pusantros valandos. Niekas kitas ir niekada to nemokėjo. O Tu moki. Čia gal koks talentas? Trauksim į „Lietuvos talentus“. Aš kalbėsiu, kaip visuomet nusišnekėsiu, Tu klausysi, nusišnekėsi drauge ir taip mudu išgarsėsim ant viso svieto (žinau, lietuvių mokytoja pyktų, kad taip parašiau) ! Tada surasim man vaikiną, Tau merginą, išgersim už save ir mane. Nors mes negeriam, tad paragausim, o dar geriau -  degustuosim. Dėl šito nutarsim vėliau. Susituoksim. Tu su savo, aš su savo, bet vis tiek liksime draugais, ane? Galbūt jau nerašysiu Tau vakarinės litanijos prieš miegą ir negausiu man skirto „Labas rytas, durne!“, tačiau.. Nori tikėk, nori ne, bet net susigraudinau. Taip, jau gali pradėti iš manęs šaipytis. Mmm.. Nuklydau į lankas, o dar greičiau – laukus. Taip, tuos pačius. Tyliu, tyliu. Ir žinai, labiausiai dėkoju Tau už tai, kad išmokei mane būti stipria, nepalūžti. Šiandien šypsausi tik dėl to, kad Tu buvai šalia, kai nenorėjau, kad kas nors būtų, tačiau Tu vis tiek buvai ir mokei mane pakilti. Galbūt net pats nepajutai, tačiau, jei ne Tu, būčiau palūžus ir toji stiprioji aš liktų tik prisiminimas. Kada nors už tai padarysiu Tau kakavos ir „Milka“ pavaišinsiu. Gal pakaks. Žinau, jog nusibos skaityti, tačiau žinau ir tai, kad kepenyse pajausi nemalonų jausmą. Atleisk už tai. Praeis. Visada atmink, kad Tu nesveikas, o tarp mūsų, kaip Tu sakei, labai stiprus atominis kosminis ryšys. Čia žiauriai nusišnekėjai, jei ką. Niekam nesakysiu.

Myliu Tave tūkstantį kart,
Ner.

p.s. suprantu, kitiems čia visai neįdomu, tačiau, jei ne tas žmogiukas, besislepiantis tarp eilučių, dabar būčiau depresijos kamuojama nusivylus namų šeimininkė be namų, tad visi kartu padėkokim jam, kad jis yra. Ir..ačiū visiems, kad esat. Labai.


p.s.s. Aš žinau, kad ir Jūs turite tokį žmogų. Tiesiog liepiu jį branginti ir saugoti. O gal įrašykime juos, savo tikriausius turtus, į Raudonąją knygą, m? 


Komentarai

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …