Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Taip, mes ir buvom tokie.

- Ne jau ir mes buvom tokie? - paklausė manęs gera draugė, kai ėjom į pamoką, o aplink mus lakstė pradinukai. Jie juokėsi, išdykavo, barėsi, gaudė vienas kitą ir kėlė beprotiškai didžiulį triukšmą. 
- Ne, aš visada buvau rami, - atsakiau kažką panašaus, nors ir pati tuo netikėjau.
Galbūt nepamenam, o gal net negalime prisiminti, nes ta "suaugusio žmogaus" kaukė per stipriai suaugo su mumis, bet ir mes davėmės koridoriais skleisdami įvairiausius garsus. Ir mes buvome vaikais. Tik per greit užaugom. Per greit paleidom tos geros bičiulės - vaikystės - ranką. Ir vien dėl to, dabar mus erzina tie maži padarėliai aplink mus. 

Nepavydėkim. Juk jie vaikai. Jų širdys nesudaužytos, jų nuotaikos nesikeičia kas porą minučių, jiems dar nerūpi, kaip jie atrodo, ką apie juos galvoja kiti. Jie dar nekeikia tėvų ir nesvajoja kuo greičiau dingti iš namų. Jie dar vis visus vadina draugais ir pasaulyje mato daug gėrio. Jie be baimės taria mamai "Myliu" ir nesigėdija jos apkabinti. Jie sako "Ačiū", "Atsiprašau" ir tai nei kiek jų netrikdo. Jie drebančia ranka rašo laišką Kalėdų seneliui ir velniškai juo tiki. Jei jie meluoja, tas melas būna toks mažas mažytis, kad net sunku tai pavadinti melu. Jie nesupyksta iš oro. Jų penaluose visada yra flomasterių ir visų vaivorykštės spalvų pieštukų. Jų rankos kasdien būna rašaluotos. Jų akys dar spinduliuoja gėriu. Jie dar vis bijo, ką nors įžeisti. Jie dar turi svajonių ir tiki pasakom. Jie vis dar žiūri, kuris iš jų yra aukštesnis. Ir jie  sako " Viską pasakysiu mamai!". 

Ir taip, jie kažkada bus tokie, kokie esame mes. Jie kažkada pamils, paragaus to karčiai saldaus jausmo, nusivils, kažko neišmoks, kažkam pameluos, nesupras patys savęs, įskaudins ir bus patys įskaudinti. Jie supyks, prakeiks, supras, kad ne visi draugai yra draugais. Jie bus kitokie. Tie maži padarėliai aplink mus kažkada bus tokie kaip mes. Kažkur ateityje jie irgi vaidins suaugusius. 

O dabar nepykime ant jų, kad maišosi po kojomis, kad per garsiai juokiasi. Juk jie vaikai. Tokie, kokiais daugiau niekada nebebus. Tokie, kokiais buvome ir mes. 


Vasarą, išėjus į kiemą, dažnai sakydavau: " Kregždės skrenda žemai. Bus lietaus".
Savaitgalį vaikščiojau su broliuku kieme. Danguje pamatęs skrendantį malūnsparnį jis tarė:
- Jis kažkaip žemai skrenda. Bus lietaus. 
Hihihi. 


Nusišypsokim už tai, kuo buvom.
Ner. 

Komentarai

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …