Taip, mes ir buvom tokie.

antradienis, gruodžio 10, 2013

- Ne jau ir mes buvom tokie? - paklausė manęs gera draugė, kai ėjom į pamoką, o aplink mus lakstė pradinukai. Jie juokėsi, išdykavo, barėsi, gaudė vienas kitą ir kėlė beprotiškai didžiulį triukšmą. 
- Ne, aš visada buvau rami, - atsakiau kažką panašaus, nors ir pati tuo netikėjau.
Galbūt nepamenam, o gal net negalime prisiminti, nes ta "suaugusio žmogaus" kaukė per stipriai suaugo su mumis, bet ir mes davėmės koridoriais skleisdami įvairiausius garsus. Ir mes buvome vaikais. Tik per greit užaugom. Per greit paleidom tos geros bičiulės - vaikystės - ranką. Ir vien dėl to, dabar mus erzina tie maži padarėliai aplink mus. 

Nepavydėkim. Juk jie vaikai. Jų širdys nesudaužytos, jų nuotaikos nesikeičia kas porą minučių, jiems dar nerūpi, kaip jie atrodo, ką apie juos galvoja kiti. Jie dar nekeikia tėvų ir nesvajoja kuo greičiau dingti iš namų. Jie dar vis visus vadina draugais ir pasaulyje mato daug gėrio. Jie be baimės taria mamai "Myliu" ir nesigėdija jos apkabinti. Jie sako "Ačiū", "Atsiprašau" ir tai nei kiek jų netrikdo. Jie drebančia ranka rašo laišką Kalėdų seneliui ir velniškai juo tiki. Jei jie meluoja, tas melas būna toks mažas mažytis, kad net sunku tai pavadinti melu. Jie nesupyksta iš oro. Jų penaluose visada yra flomasterių ir visų vaivorykštės spalvų pieštukų. Jų rankos kasdien būna rašaluotos. Jų akys dar spinduliuoja gėriu. Jie dar vis bijo, ką nors įžeisti. Jie dar turi svajonių ir tiki pasakom. Jie vis dar žiūri, kuris iš jų yra aukštesnis. Ir jie  sako " Viską pasakysiu mamai!". 

Ir taip, jie kažkada bus tokie, kokie esame mes. Jie kažkada pamils, paragaus to karčiai saldaus jausmo, nusivils, kažko neišmoks, kažkam pameluos, nesupras patys savęs, įskaudins ir bus patys įskaudinti. Jie supyks, prakeiks, supras, kad ne visi draugai yra draugais. Jie bus kitokie. Tie maži padarėliai aplink mus kažkada bus tokie kaip mes. Kažkur ateityje jie irgi vaidins suaugusius. 

O dabar nepykime ant jų, kad maišosi po kojomis, kad per garsiai juokiasi. Juk jie vaikai. Tokie, kokiais daugiau niekada nebebus. Tokie, kokiais buvome ir mes. 


Vasarą, išėjus į kiemą, dažnai sakydavau: " Kregždės skrenda žemai. Bus lietaus".
Savaitgalį vaikščiojau su broliuku kieme. Danguje pamatęs skrendantį malūnsparnį jis tarė:
- Jis kažkaip žemai skrenda. Bus lietaus. 
Hihihi. 


Nusišypsokim už tai, kuo buvom.
Ner. 

Tau gali patikti

1 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: