Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Beieškant gyvenimo kelio

Jei nesunku, paimkit mane už rankos ir lyg per perėją praveskit pro šį gyvenimo etapą, kai nežinau nei ko tikėtis, nei ko norėti, nei kas laukia, nei kas gali nutikti, kai niekas jau nepasako "Atsargiai,  nenukrisk!", nes dabar jau galima tai daryti. Galima klysti, kristi, klupti, nes dabar esu lyg beklaidžiojanti siela, kuri bando surasti save, ir slapta laukianti, kol pasirodys mama bei švelniai pasakys: " Tu dar per maža." ir padarys tai už mane - suras kelią, kuriuo turiu eiti. 

Šią akimirką atrodo, kad daug galiu, kad daug moku. Norisi pabandyti ir to, ir kito. Jaučiuosi lyg snaigė blaškoma vėjo ir nieko negaliu padaryti - jis nepalyginamai stipresnis už mane. Bet, matyt, jis taip pat negali apsispręsti, nes vieną akimirką pučia mane į pietus, kitą - į šiaurę. Ir būčiau jam per amžius dėkinga, jei jis nupūstų mane ten, kur yra mano vieta. Nebūtinai ten gali žydėti gėlės, šviesti saulė, nes aš - snaigė - ilgai ten neištverčiau. Svarbu ten būtų gera. Ten būčiau laiminga, nes tai būtų mano kelias, kurio gale galėčiau ištirpti su šypsena. 

Bet jeigu ne? Jeigu tas nenuspėjamas gyvenimo vėjas nupūs mane ne ten? Jeigu veltui būsiu jam pasidavus ir nustojus su juo kovoti? Kas, jei nespėjus nė pasiekti pusiaukelės imsiu ir ištirpsiu, nes pavargsiu taip gyventi? 

Per daug klausimų kamuoja jauną mano galvą. Ir taip taip, žinau, klysti žmogiška, bet baimė klysti yra dar žmogiškiau. Tiesa, mane gelbėja optimizmas, kuris neleidžia baimei išplisti lyg gripo virusui žiemą. Ir dėka to, tikiu, kad rasiu tą kelią, kuriuo eidama išpildysiu svajones, įgyvendinsiu tikslus, sutiksiu dvikoję Laimę, būsiu laiminga ir kada nors, tolimoj ateity, matydama kitas kartas, man paslapčia vėl suskaus kojas kaip tada, kai ėjau, ieškojau ir klydau. 

Bet vis dėlto, jei nesunku, duok ranką ir eikim kartu. Bus drąsiau. 


Nusišypsokim gyvenimui ir jis mums nusišypsos, 
Ner.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …